Redaktoriaus nuomonė
2010 03 02
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metis – gera proga pagalvoti apie daugybę dalykų. Iš kur ir kaip atėjom – gerai žinoma. Šis žygis vertas pasididžiavimo ir didžiulės pagarbos. Laisvė ir nepriklausomybė – nekvestionuotinas ir nediskutuotinas gėris, tačiau vis dėlto – ne savitikslis. Tai – ir viso gyvenimo pamatas, ir priemonė. O galvojant apie tai ir žvelgiant į šios dienos realybę, svarbus klausimas yra ir toks: o kur atėjome?
| Kad ir kaip būtų liūdna, akivaizdu, kad Lietuva priėjo aklavietę. Lietuviams būdinga kritiniais momentais susitelkti, tada nebaisūs jokie iššūkiai ir nepritekliai. Tačiau taip gali būti tik vieną kartą vienos kartos gyvenime. Kad ir kas nutiktų, sunku tikėtis, kad tautos būsena, buvusi pieš kelis dešimtmečius, galėtų pasikartoti ir dabar. Tautos rinktieji vadai pozityvios energijos užtaisą sistemingai naikino ir nuslopino. Dar iš inercijos šalis važiavo, kai buvo siekiama kitų didelių tikslų – narystės NATO ir ES. Kai jie buvo pasiekti, šalis atsidūrė aklavietėje. Didelių iššūkių nebeliko, patriotinis entuziazmas nuslūgo. Išaiškėjo, kad šalis neturi nei aiškios ateities vizijos, nei intelektinių pajėgų tai vizijai nupiešti ir pristatyti tautai. Visi pasuko kas sau. Prasidėjo visuomenės erozija. Politinės jėgos – išskyrus buvimą valdžioje – neturi nei aiškių tikslų, nei orientyrų. Valstybės sistemai dirbti santykinės ramybės būsenoje pritrūko ir vis dar trūksta plataus požiūrio, sveiko proto, kompetencijos ir elementaraus padorumo. Esminis šių dienų bruožas – valstybės sistema visiškai nesugeba kokybiškai dirbti kuriamojo darbo, ji negali ir nesugeba vykdyti reformų ir išspręsti bent vienos kiek rimtesnės nacionalinio masto problemos. Dar vienas laikmečio bruožas – neregėtų aukštumų pasiekusi politinė ir ekonominė korupcija. Ištisi sektoriai oficialiai gyvena pagal valstybės nustatytą tvarką, bet realiai – pagal nerašytas korupcines schemas ir taisykles. Pavyzdžiui, farmacija ir viskas, kas su ja susiję. Yra dar vienas dalykas, kuris formuoja valdininkijos elgseną, daro didžiulę įtaką visos visuomenės gerovei ir moralinei sveikatai. Tai – europiniai pinigai. Šis reiškinys pas mus vertinamas tik buhalteriškai, tačiau niekas viešai nekalba apie jų atėjimo pasekmes. Papildomos finansinės injekcijos ir įvairių projektų finansavimas – didelė paspirtis. Tačiau europiniai pinigai atnešė ir didžiulių, sunkiai pamatuojamų ir įvertinamų bėdų, kurios dažnai nusveria jų teikiamą naudą. Nereikia būti STT ar VSD direktoriumi, kad suvoktum, jog europiniai pinigai dabar turbūt yra svarbiausias valdininkiją, politinę sistemą ir dalį verslo demoralizuojantis veiksnys, beje, ir stipriai iškreipęs rinką, nes susidarė įvairios privilegijuotos struktūros, kurioms nebereikia gyventi rinkos sąlygomis. Yra ir privačiojo verslo struktūrų, kurios gyvuoja vien dėl to, kad sugebėjo rasti kelius pas tų pinigų skirstytojus ir sugalvoti schemas, kaip tais pinigais pasidalyti. Šie pinigai dabar yra stipriausias korupcijos katalizatorius. Juos ypač lengva „išplauti“ įvairiose humanitarinėse ir intelektinių produktų sferose, kur sukuriama tikroji vertė yra sunkiai išmatuojama. Daugeliu atveju šiose sferose tie pinigai tiesiog pavagiami. Kas po 20 metų esame ekonomikos požiūriu? Tarp dabartinės Vyriausybės išvardytų 10 strategiškai svarbių investicinių projektų yra 3 logistikos centrai, vienas kelio ruožas ir nacionalinis stadionas. Ir tokiame kontekste premjero patarėjai sapnuoja sapną apie Singapūrą prie Baltijos. O vienam Lietuvos gyventojui pagal perkamosios galios paritetus tenka 59,3% ES BVP vidurkio. Estams − 68,8%. Taigi esame ES uodegoje, nors, palyginus bendrą gyventojų ir prostitučių skaičių, mūsų rodikliai geresni – lietuvės sudaro 3% visų ES sekso darbininkių, ir ši tendencija didėja. Ir dar svarbus ekonominis aspektas: pastebėjote, terminas „energetinė nepriklausomybė“ išimtas iš apyvartos. Užsienio politikoje esame jokie. Valdo Adamkaus palikimas sutryptas, tačiau nieko nauja nepasiūlyta. Lietuva, padlaižiaudama nežinia kam, išsižudė dėl CŽV kalėjimų, bet išaiškėjo, kad skirtingai nei karštai kalbėjo Prezidentė, Europai tai mažai rūpi. O ir Vašingtonui premjeras tapo neįdomus. Kita vertus, kai patys esame iki ausų purve, ar ką nors gali dominti tokios lietuviškos demokratijos eksportas? | Kai kas vis dar bando kautis dėl šalies įvaizdžio, o tuo metu didžiosios kelionių agentūros su komercinėmis televizijomis į užsienį siunčia įvairius silpnapročius, provokuoja juos ten visaip išsidirbinėti ir paskui tai rodo visai Lietuvai. Įvažiuojamojo turizmo būklė – apverktina. Biurokratai kasmet pravalgo milijonus, o jų mentalitetą ir veiklos rezultatus geriausiai iliustruoja Valstybinio turizmo departamento direktoriaus pavaduotojo Juozo Ragucko po dalyvavimo tarptautinėje parodoje pasakyti žodžiai: „Dalyvavimą BALTTOUR pavadinčiau itin sėkmingu, nes mūsų stendas, vienas iš nedaugelio, buvo pagamintas pagal nestandartinius išmatavimus, t. y. jis buvo kur kas aukštesnis nei kiti, todėl švietė ir buvo matomas iš labai toli.“ Naftalinu dvelkianti Lietuvos sporto nomenklatūra visiškai nugyveno ir šią sritį. Po kelių nepriklausomybės dešimtmečių galime konstatuoti, kad nebeturime nei vasaros, nei žiemos šakų sportininkų, galinčių pretenduoti į Europos ar pasaulio čempionatų medalius. Dabar eilė atėjo ir krepšiniui. Valstybės požiūrį į kultūrą parodo vasario pabaigoje minėtas maestro Gintaro Rinkevičiaus jubiliejus, į kurį susirinko visas Lietuvos muzikų žvaigždynas, pasaulinio garso svečiai iš Rusijos, Gruzijos, Latvijos. Nebuvo nei premjero, nei kultūros ministro. Tik kažkoks atsiųstas valdininkas neoficialiai pasveikino „Kultūros ministerijos vardu“. Tačiau kultūros ministras, kaip koks baudžiauninkas, klusniai sekiojo paskui Prezidentę Vilniaus knygų mugėje ir lindo į televizijos kadrą, kai ją kalbino žurnalistai. „Turime pasistengti, kad knyga būtų prieinama kiekvienam. Valstybė turi rūpintis ir garantuoti paramą naujų kūrinių leidybai“, − mugėje kalbėjo Prezidentė. Visi nuolankiai baudžiauninkiškai šypsojosi ir pataikavo garbiajai viešniai, niekas neišdrįso paklausti: o kas, Prezidente, pasirašė kultūrą ir raštą naikinančius įstatymus? Reikia būti visiškai kurčiam, kad Prezidentės retorika nesukeltų rimtų klausimų ir abejonių. Pirmą kartą per 20 metų turime valstybės vadovę, apie kurios pažiūras, planus ir vizijas nieko nežinome. Žinome tik tai, ką matome ir girdime. O dažniausiai girdime „aš“ ir „man“. „Ši Vyriausybė turi savo programą, ji atitinka mano interesus, taip pat Lietuvos interesus“, – kalba Dalia Grybauskaitė. Tai jos interesai aukščiau už Lietuvos? O kokie tie interesai? Apie juos visuomenė nieko nežino. Arba Rusijos prezidento kvietimas atvykti į Maskvą. Kaip tai pateikia Prezidentė? Ji informuoja apie tai visuomenę, akcentuodama frazę „man patogiu laiku“. Paskui padaro trumpą pauzę ir vėl pakartoja: „Man patogiu laiku.“ Tai rodo, kad pakartojimas yra sąmoningas. Vienas iš labai aiškiai matomų ir todėl svarbių visuomenės moralinės sveikatos, sveiko proto ir gebėjimo kurti bei sąžiningai dirbti indikatorių yra Seimas. Civilizuotoje valstybėje neįsivaizduojamai padėtį viešai per televiziją įvardijo Seimo narys Saulius Stoma: „Šitas Seimas yra mėšlas.“ Kokia valdžia, toks ir 20-mečio paminėjimas: tie patys oficialūs renginiai, šabloniško scenarijaus koncertas sostinės Katedros aikštėje, tautodailininkų mugės ir dizaino mažaraščio sukurtas logotipas „Tikime laisve“. Todėl iš šviesių Lietuvos žmonių, padirbėjusių ar turinčių galimybių išvykti gyventi į užsienį, vis dažniau girdime: „Savo ateities su Lietuva nebesieju.“ |